Siekdamas šitų tikslų, komunizmas ypatingai daug tikisi iš naujosios savo taktikos, būtent — liaudies frontų. Liaudies frontų pagalba sujungęs visas kairiąsias grupes, komunizmas tikisi greičiau sudaryti minėtuose kraštuose sau palankias vyriausybes, kurių uždavinys būtų dvejopas: paremti Sovietų Rusijos politikos interesus prieš jai pavojingus kraštus ir sudaryti palankias sąlygas Kominterno tikslams, būtent — proletariato revoliucijos realizavimui tuose kraštuose.

Mažiausia betgi pasauly garso susilaukė rezistencija Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose, nors ten rezistencija prasidėjo tuo pačiu metu, kaip vakarų Europoje, o, prasiveržusi 1941 ginkluotu sukilimu, paskui ginkluota rezistencija, truko daugiau kaip dešimtį metų. Tik nesulaukusi Vakarų paramos nei dėmesio, sudėjo ginklus. Rezistencijos dvasia betgi ir tada neţuvo: pakeitė uždavinius, metodus, bet. neatsisakė valios ir pastangų išlaikyti lietuvių tautos dvasią savarankišką.
Tokis Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų rezistencijos likimas kelia specialų klausimą: kodėl ši rezistencija nebuvo išgirsta Vakaruose; kodėl ji buvo apeita ir apeinama tylom tarptautinės opinijos forumuose?

VYTAUTAS SIMONAVIČIUS. NORIU PAPASAKOTI APIE „VĖTRĄ“. STRIBŲ SIAUTĖJIMAS SKREBULIŲ KAIME. PARTIZANAI GYNĖ KAIMĄ NUO STRIBŲ. KAZYS DABUŽINSKAS. ANTANAS DIDŽIULIS. LEONAS GUOBYS. ČESLOVAS LESNIKAUSKAS. ALFONSAS KATINAS. JONAS NAVICKAS. POVILAS ŠVELNIKAS. JAURŲ KAUTYNĖS. GIEDRAIČIŲ KRAŠTO PARTIZANŲ IR KOMUNIZMO AUKŲ, NUKENTĖJUSIŲ SOVIETŲ II OKUPACIJOS METU, SUVESTINĖ

Vykau ten šventą dieną. Gal taip geriau. Tam pušyne už šio miestelio, ne ką didesnio už Garliavą, anksčiau vadinto Igumene, ne toks vienišas jautiesi miške su medžiais, stovinčiais be kepurių kaip liudininkai, menančiais tą kraupią naktį. Ieškojau kokio pėdsako — neužgijusios žaizdos medžių liemenyse ar surūdijusios atsitiktinės kulkos.

Šaulių sąjungos istorija, 1939 m., 2 leid. 1966 m.

Žūtbūtinių kovų atvangomis, kraupiuose mirties šešėliuose gimė šios neviltingų Lietuvos laisvės kovų dainos. Gūdžioj prieblandoj, mirtinų pavojų grėsmėj jas kūrė, rašė, perrašinėjo ir net spausdino kovūnai, kurių vardų jau niekas nebesužinos.

Šią knygą skiriu savo tėvams, patyrusiems rūsčią dalią, ir broliui Antanui, nuėjusiam sunkų, bet garbingą kovotojo kelią ir niekada neišsižadėjusiam laisvės siekio

O partijos auksas liko patikimose rankose.

Ir neieškokit jo, nes, jei ir rasite, nieko nelaimėsite. Kodėl? Ogi todėl, kad pasaulinė revoliucija, apie kurią svajojo Iljičius ir Parvusas, jau įvyko. Doleris okupavo visą pasaulį. Prieš jį bejėgės visos kovos su okupantais priemonės, kurias mes žinome. Jo negalima sutraiškyti tankais ir terorizuoti partizanų būriais. Jį galima nugalėti tik stipresne valiuta. Bet kaip sukurti tokią, jei visą savo auksą partija faktiškai persiuntė į Jungtines Valstijas? Reikia dirbti, bet dirbti niekas nemoka ir nenori, o kas nori, tam neleidžiama. Kam leidžiama, tas sužlugdomas ir daroma tai sąmoningai.

H. Tautvaišienė šioje knygelėje atskleidžia bolševikų slepiamą, bestiališką, Stalino metais vykdytą pavergtų tautų naikinimą tolimosios Sibiro šiaurės tundroje, užsklęstoje baisių šalčių, sniego audrų ir mėnesius trunkančių naktų uždanga. Autorės liudijimai yra protokoliškai teisingi ir pagrįsti, nes ji viską pati matė, stebėjo, pergyveno ir iškentėjo.

Knygoje pateikiamos septynios apybraižos. Jose atskleidžiama nurodyto laikotarpio Pietų Suvalkijos visuomeninių politinių įvykių raida, karo veiksmų eiga, 1-ojo pėstininkų pulko formavimosi istorija, Nepriklausomybės kovų Dainavos krašte epizodai ir per tas kovas pasižymėjusių asmenų nuopelnai. Visas apybraižas sieja viena idėja – kova už Lietuvos Nepriklausomybę. Šioje knygoje ryški ir šiomis dienomis itin populiari Lietuvos ir Lenkijos istorinių santykių problema.

1994 metų gegužės 5 dieną, minint pokario Lietuvos laisvės kovotojų kovų penkiasdešimtąsias metines, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabe buvo atidaryta foto-paroda „Kovojanti Lietuva". Ji buvo demonstruota Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Algimanto apygarda - žymiausia, bet trumpiausiai Aukštaitijoje gyvavusi (1947-1950 m.) Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities partizanų apygarda. Jos kovotojai pasižymėjo ypač aktyvia partizanine veikla. Išliekamąją istorinę vertę turinčiame albume skaitytojai supažindinami su apygardos struktūra ir žymesnių vadų biografijomis. Atskirus apygardos partizanų kovos ir jų atminimo įamžinimo epizodus iliustruoja privačių asmenų ir muziejų archyvuose išlikusios nuotraukos ir dokumentai.

Išleido L.Š.S.T. Simo Kudirkos kuopos New Yorke sudarytas specialus komitetas

Viršelį ir vinjetes piešė P. Jurkus

Tekstą surinko Immaculata Press, Putnam, Conn.

Spaudė Pranciškonų spaustuvė, 341 Highland Blvd., Brooklyn, N.Y. 11207

Išleista 1974 metais Tiražas 1.500 egzempliorių

Didžiausia XX amžiaus visuomenės tragedija buvo du totalitariniai režimai -nacizmas ir komunizmas. Pirmasis jų žlugo pralaimėjęs Antrąjį pasaulinį karą. Nacizmas visuotinai pasmerktas, naciai nuteisti ir nubausti. Be to, taikomos tarptautinės prevencijos priemonės, neleidžiančios jam atgimti.

„... Užtenka pažvelgti į partizanines kovas. Kiek buvo vyrų kaip ąžuolų ir drąsių kaip liūtų pirmomis dienomis. Iš tų šiandien savo tarpe tik vieną kitą tematome. Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug. Ištisas mirusiųjų pasaulis. Kas supras ir aprašys šitą pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais sumaišys... "

LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS,
Dainavos apygardos vadas

Tipiškiausias šių dienų šėtono paveikslas - rusas komunistas

A.Jakštas

Pusę šimtmečio trukusi okupacija pasibaigė. Laikas prisiminti tuos, kurie nepabūgo karą laimėjusio okupanto ir pasipriešino smurtui ir prievartai.

Kovoje dėl Lietuvos laisvės dalyvavo, galima sakyti, visa tauta: kas davė partizanams maisto, kas mezgė pirštines ar kojines, kas siuvo ar skalbė drabužius, teikė pastogę, įspėdavo apie artėjantį pavojų...

Šioje knygoje plačiau nušviestas pasipriešinimo organizacijų kūrimasis ir jų veikla (G.Puslio atsiminimai), patriotinės kaimo žmonių nuotaikos ir pagalba partizanams (A.Tylaitės, E.Norkūnaitės atsiminimai). Įdomūs srities partizanų vado Jono Kimšto ryšininkės V.Petrėnienės, partizano žmonos Valės Pošienės, mokytojos B. Jasudytės sudėtingų ir tragiškų pokario metų pasakojimai. Nors daugelį įvykių pasakotojai prisimena praėjus 50 ar daugiau metų, bet jie taip įsirėžę į atmintį, kad kartais prisimenamos net tikslios datos. Vienas kitas netikslumas mėginta pataisyti, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo ar kitais duomenimis. Kad skaitytojas susidarytų tikresnį pokario įvykių vaizdą, įdėta kiek ir archyvinės medžiagos, iš kurios matyti, kaip okupantai nekentė mūsų laisvės kovotojų, kaip juos persekiojo ir šmeižė. Skaitytojas neturėtų supykti, kad čekistų dokumentuose partizanai vadinami banditais, o partizanų būriai -bandomis. Tai okupanto kalba.

Tai knyga apie partizaninį judėjimą Šiaulių krašte 1944—1953 m. Ji pasakoja apie Prisikėlimo apygardos kūrimąsi, joje veikusias rinktines, leistą bei platintą spaudą, paskutinius apygardos gyvavimo metus. Prisikėlimo apygarda veikė ne tik Šiaulių krašte, bet ir Kėdainių apylinkėse bei Kauno krašto šiaurinėje dalyje. Ji buvo reikšminga vyriausiosios vadovybės veiklai, svarbi partizanų ryšių sistemos dalis, taip pat išsiskyrė leidybine veikla. Pirmojoje knygelėje „Partizanų kovos Šiaulių krašte" (Šiauliai, 1996) apie ją mažai užsiminta. Leidinys buvo daugiau šviečiamojo pobūdžio, formavo objektyvesnį visuomenės požiūrį į tragiškąjį istorijos laikotarpį. Šioje knygoje stengiamasi atidžiau pažiūrėti į vienos iš Lietuvos partizaninio judėjimo apygardų veiklą.

Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas rašė: „Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis iki paskutinės išsilaisvinimo kovos veikia slaptai, karo padėtyje. Dėl šios priežasties išlaikyti paslaptį yra vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurio turi būti laikomasi net ir kiekvieno paskiro partizano gyvenime ir veikloje. Tuo būdu kiekvieno partizano įneštas indėlis Lietuvos laisvinimo kovon su to partizano išgyvenimais partizanavimo laikotarpiu sudaro atskirą paslaptingą istoriją. Tos paslaptingos istorijos lapai, kuriuose įrašyti kiekvieno partizano nuveikti darbai, nueitas nepaprastai sunkus laisvės kovos kelias ir legalų gyvenimą gyvenančiam žmogui dažnai net neįsivaizduojami ir neįtikėtini išgyvenimai, - o jie bemaž be išimties pabaigoje užantspauduojami to paties partizano krauju ir gyvybe, - yra nusinešami amžinybėn, iš kurios jie nebus visiškai visi sugrąžinti..." (iš A. Ramanausko-Vanago knygos ,,Daugel krito sūnų.")

Daug žymių įvykių, svarbių datų yra musų tautos ir valstybės istorijoje. Tarp jų -ir 1949-jų metų Vasario 16-oji, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklaracijos pasirašymo diena. Ši Deklaracija visuomet turėtų priminti mūsų tautos pasiryžimą siekti Laisvės, troškimą kurti demokratiniais, konstituciniais principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.

Po ilgos pertraukos Lietuvių katalikų mokslo akademija išleidžia naują, 5-ąjį tomą iš serijos FONTES HISTORIAE LITUANIAE. Tai pirmas šios serijos tomas, išleidžiamas jau laisvoje Lietuvoje. Jame pateikiamos trijų sovietmečiu nukankintų Lietuvos vyskupų teisminės bylos.

Šią knygą sudaro kelios dalys: papildyta ir pataisyta dokumentinė apybraiža "Vilties ir gėlos ūkanose" bei partizanų prisiminimai, buvusio KGB archyve surinkta dokumentinė medžiaga apie laisvės kovas Vidurio Aukštaitijoje, daugiausia buvusioje Algimanto apygardos teritorijoje. Trečioji dalis skirta okupantų bei jų kolaborantų nusikaltimams atskleisti. Pabaigoje - partizanų, tremtinių, politinių kalinių grožinė kūryba.

Simbolinė yra Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio figūra. Jo lemtis — tai visų Lietuvos partizanų lemtis, jų kovos esmė ir prasmė. Pųgerbdami jį, pagerbiame visus Tėvynės gynėjus. Todėl J. Žemaičiui skiriama pirmoji šio metraščio dalis. Joje spausdinamas E. Ignatavičiaus straipsnis-apybraiža ir skelbiami kitų asmenų atsiminimai apie J. Žemaitį.

A. Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“, išleista 1936 m., buvo skirta plačiajai visuomenei ir mokyklai. Moksliniu objektyvumu, logišku rašymo būdu, šaltinių istoriografijos analize, aiškiai išreikšta lietuvių tautine pozicija ji pranoko visus iki tol išleistus Lietuvos veikalus ir netgi dabar, toli pažengus mūsų istorijos tyrinėjimams, tebėra populiari.

Šią dalį prisiminimų iš kovos dėl laisvės laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei Auksutei, kurios irgi ieško okupantas, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės.

1939-45 metų Antrasis pasaulinis karas ir pokaris žmonijai kainavo 35 milijonus gyvybių. Tai yra pasibaisėtinas skaičius. Bet jis pasidaro mums dar baisesnis ir skaudesnis, kai dabar vis daugiau aiškėja, kad dviejų sovietinių okupacijų metais KGB "genocidu buvo sunaikinta apie pusė milijono, tai yra 473,175 Lietuvos gyventojų. Tas sudaro apie septyniasdešimtąją dalį visų pasaulyje karo metu žuvusiųjų ir 15,136% visų Lietuvos gyventojų. Prie to dar pridėjus 210.000 nacių okupacijos aukų, t. y. 6,81% visų Lietuvos gyventojų, Lietuvai atitenka penkiasdešimt ketvirtoji dalis visų karo aukų. Tie visi 683.175 žuvusiųjų sudaro 22,17% visų Lietuvos gyventojų.

Jei esi gudrus, įžvalgus ir supervikrus, jeigu tave besivaikydama visos Galaktikos policija nusivarė nuo kojų ir nieko nepešė, gali manyti, jog tu - genijus. O jei dar esi Plieninė Žiurkė...
Tačiau likimas net ir patiems apsukriausiems kartais iškrečia piktą pokštą. Šį kartą Specialiojo Korpuso agentas Džimas diGrizas patenka į tokius spąstus, kurių jokia žiurkė neįstengtų pergraužti...

Gabrielis Antuanas Žoganas - Pažesas - 1854-1907 - Leo Taksilis. Išgarsėjo savo literatūriniais veikalais, kandžiai pajuokiančiais religiją ir bažnyčią. Jaunystėje jį auklėjo jėzuitai. Jam buvo atviras didžios bažnytinės veiklos kelias, bet jis paliko savo mokytojus bei auklėtojus ir ėmė energingai demaskuoti jų šventeiviškumą, melagingumą ir veidmainybės kauke pridengtą savanaudiškumą. Tai buvo tikras pokštininkas, kuriam pavyko apmauti ne tik aukštus katalikų bažnyčios dvasininkus, bet ir popiežių.

Urantijos knyga, pirmą kartą Urantijos fondo išleista 1955, teigia, jog buvo dangiškų būtybių pateikta kaip apreiškimas mūsų planetai – Urantijai.

Raštai Urantijos knygoje mus informuoja apie žmonijos genezę, istoriją ir likimą, taipogi apie mūsų santykius su Dievu Tėvu. Jie pateikia unikalų ir intriguojantį Jėzaus gyvenimo ir mokymų pasakojimą. Jie atskleidžia naujas laiko ir amžinybės properšas žmogiškajai dvasiai bei pateikia naujų detalių apie mūsų beprasidedantį nuotykį draugiškoje ir atidžiai prižiūrimoje visatoje.

Tai toli gražu ne pirma mano “perskaityta” saviugdos knyga, tačiau (o galbūt būtent dėl to) tiek pati knyga, tiek ir autoriaus žinių gilumas bei praktinė patirtis man paliko tikrai didelį įspūdį. “Įdomu”, pamaniau prieš klausydamas, “valandos ilgio.. Tikriausiai bus labai paviršutiniška, arba siaura”.

Nieko panašaus. Knygoje aptariamas visas asmenybės tobulėjimo proceso spektras ir, nors ir žinios pateikiamos koncentruotai, mano manymu, autorius panaudojo būtent tiek žodžių, kiek reikia, kad pakankamai aiškiai argumentuotų kiekvienos žinutės svarbą ir pademonstruotų, kaip naudotis įrankiais, skirtais pokyčiams įgyvendinti.